BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir aš noriu Jus įsimylėti.

     Įsimylėti? Ką Jums reiškia įsimylėti? Pamesti galvą? Pamišti draugus? Gal tai reiškia spindinčias akis ir nedingstančią šypseną? Ak, šypsena. Turiu Jums vieną kuklutį patarimą, kuris privers kitus įsimylėti Jus. Ne, aš nejuokauju. Tai įmanoma :)

      Esu toks žmogus, kuris nuolatos “skenuoja” aplinką. Mėgsta registruoti, skaičiuoti. Nors su matematika neturiu nieko bendro. Su skaičiais tuo labiau. Jau turbūt labai seniai pastebėjau vieną dalyką- žmonės niekuomet nesišypso. Neskleidžia apie save geros nuotaikos. Ne, jie ją tik gadina. Įsivaizduokite, įlipate į troleibusą, o jis visas pilnas užraugintų veidų. Čia kalbu apie pavienius žmogučius, kurie net galbūt ir gerai  nusiteikę to neparodo. Kai kurių veiduose galite įžvelgti amžiną kančią, rutiną, abejones, skausmą. Tik vieno kito akys spindi. Tačiau visų jų lūpos sučiauptos taip kietai, jog net skvarbus žvilgsnis nepadeda įžvelgti pakilusių lūpų kampučių. Vis bandau įžvelgti nors mažutį pakitimą. Veltui.

      Tačiau vieną dieną mane taip nuoširdžiai nustebino vienas nutikimas. Stovėjau akis išpūtus po stotele. Tas vėlavimo į paskaitas jausmas.. Kiekvienas penktadienis man yra vėlavimo diena. Prieky manęs stovėjo jaunuolis, kuris vienu momentu į mane atsisuko ir..taip, jis man nusišypsojo. Toks keistas ir šiltas jausmas mane apėmė. Pagaliau! Žavinga šypsena. Aš įsimylėjau šį poelgį. Nemeluoju. Beveik įsimylėjau tą nepažįstamąjį. Kone per sekundę susižavėjau ir vis dar negaliu pamiršti.

      Nuo tos dienos sau nuoširdžiai pasižadėjau visuomet kam nors padovanoti šypseną. Nors vieną. Nebūtinai tai kaip nuo žurnalo viršelio nulipęs vaikinas. Nebūtinai tai išvis vaikinas. Pažadėjau sau ir šį pažadą tęsiu. Nuoširdžiai. Kiekvieną dieną. Kažkam dovanoju dalelę geros nuotaikos :) juk nesunku akimirkai pakelti lūpų kampučius. Dabar galiu pasakyti: jaučiuosi pastebima, jaučiuosi įvertinama ir galbūt nepamirštama. Galbūt kas nors būtent šią naktį vartėsi lovoje negalėdamas pamiršti mano pasiųstos šypsenos.

      Taigi, išvažiuoju šiandien į Vilnių. O pakeliui kažkam padovanosiu vieną kitą šypseną :) šypsokitės, nes ir aš noriu ką nors įsimylėti!:))

Rodyk draugams

Ieškau Tavęs. Taip, Tavęs!

Labas Tau!

   Žinau, esu beveik įsitikinusi, kad čia niekada nesilankai. O jeigu ir lankaisi, tikrai niekada neperskaitysi šio įrašo, nors jis skamba būtent Tau. Tai nebus kažkoks pesimizo persmelktas laiškas. Tu manęs nepalikai, mes nesusipykom ir aš čia nelieju ašarų upeliais. Juk žinai, kad Tavęs aš tiesiog net nepažįstu.

Taigi.

      Vilnius. Labai lietingas ir dar labiau vėjuotas penktadienis. Aš- visa nerimaujanti, kad išvers man skėtį ir neturėsiu kaip pasislėpti nuo lietaus bėgdama į paskaitas. Aš- ta, kuri šiek tiek rimtu veidu stovi po stotelės stogeliu ir laukia troleibuso tiesiog trypčiodama vietoje. Vėluoju. Nespėsiu. Labai daug žmonių. Visi nepatenkinti. Pikti. Ir tu- užstojęs man gatvę. Pasilenkiu kiek tik galiu, kad tik pamatyčiau gatvę. Žinai, neturiu akių, kurios permato kiaurai žmones (o visai norėčiau tokių)! Staiga atsisuki ir maloniai nusišypsai. Prigavai mane visai įdomioje pozoje. Nežinau, gal ta šypsena buvo skirta kažkam už manęs. Susidrovėjau ir net nepažiūrėjau už savęs. Prisipažinsiu, Tu man pakėlei nuotaiką visai dienai. Ir kitai dienai.. Ir dar kitai. Iki kito penktadienio, kai vėl netikėtai Tave išvydau autobuse. Tada sėdėjau ir galvojau: “Čia tai bent sutapimas, iš kur gi Tu atsiradai, kad jau antrą kartą Tave matau, nors prieš tai niekuomet nemačiau?” Prisimenu, kad man stovint prie autobuso durų Tu kažką pasakei, bet tikriausiai tik atsiprašei norėdamas praeiti. Ir kodėl aš nepasitildžiau muzikos savo ausinuke?

      Po šio penktadienio su nekantrumu laukiau kito penktadienio. Sėdėjau įprastinio laiko autobuse. Maniau, kad įlipsi. Vis galvojau ir galvojau, šiek tiek jaudinasi, nors tai skamba juokingai, ar ne? Ir taip, Tavęs nebuvo. Kažkur pradingo ir šypsena veide.

      16.30. Stotis. Lekiu link autobuso namo. Įbėgu, nusiperku bilietą, susirandu vietą prie lango, pasiimu laikraštį ir skaitau. Perskaitau visas antraštes ketindama grįžti prie labiausiai sudominusių. Sekundei pakeliu akis nuo susegtos lapų krūvos. Taip, mano akys neklysta. Ten stovėjai Tu. Štai gyvenimas man pametėjo dar vieną keistą sutapimą! Ir iškart atėmė galimybę susipažinti, nes susivokiau, kad mano autobusas tuoj tuoj išvažiuos. Ne, aš nenusiminiau. Prisiekiu, jog visą kelią velniškai šypsojausi. Prisiekiu, jog net išlipus iš autobuso savame mieste šypsojaus visiems iš eilės.

      Žinau, jog neperskaitysi, žinau, jog niekada neatsirasi. Galbūt net realybėje nebesusidursim. Juk tai buvo trečias kartas. Ir trečią kartą aš nežengiau jokio žingsnio. Keista, tačiau aš laiminga. Gyvenimas stebina :) kartais šokiruoja. Bet tyliai tyliai vis tiek tikiuosi, jog atsirasi. Tegul ir ne čia. Tegul realybėje.

          Mielam garbaniui, sutiktam penktadienio rytą. Ir kitą penktadienio rytą. Ir dar kitą penktadienio vakarą :))

Rodyk draugams

Viena po dangumi.

 

     Lyja.. Lyja.. O aš sukuosi, mano rankos ištiestos į šalis, mano akys kietai užmerktos, lašų glostomame veide šypsena. Neturiu aš skėčio, bateliai nuspirti į šalį. Nebijau aš vėjo, nebijau ir to lietaus. Žinai, man šalta, bet ne tai man rūpi. Noriu suskaičiuoti visus mane palietusius lašelius. Dievaži, tikrai noriu. Ir pažadu, suskaičiuosiu.. O gal man kas padės? Gal kas atsistos šalia ir šnabždės? Dvylika..penkiolika…aštuoniolika… Atsakymas toks nebylus.. Toks nebylus NE. Užsikišk, užsikišk, nieko nesakyk, pati žinau… Ir šiandien aš viena po tuo dievišku dangumi…

Rodyk draugams

Po rūgštaus sapno pabudau…

     


      Mano sapnai rūgštūs. Ir todėl aš prabundu…


      Kambarys nušviestas ypatinga ryto šviesa. Pro plonas užuolaidas ji skverbiasi gilyn. Liečia sapnų nubudintą veidą, atmerktas akis, sugniaužtas rankas, rausvus naktinius ir bene kiekvieną odos lopinėlį. Sukurta lūpos. “Labas rytas, GYVENIME”.


      Visada jį mėgau. Ne, meluoju. Ne visada. Bet DABAR tai TIKRAI. Ir mane stebina žmonės, kurie jo nemėgsta. Nes tik jo dėka mes galime:


Žydėti kaip gėlės KIEKVIENĄ DIENĄ;


Dovanoti šypsnius praeiviams ir ne tik;


Juoktis iki nukritimo;


Stebėti vaivorykštes (kad ir šimtą!);


Mylėti, mylėti ir dar kartą MYLĖTI;


Liesti mylimojo lūpas;


Suvalgyti litrą mėgstamiausio jogurto;


Stovėti po vasaros lietumi su skėčiu rankose (bet ne po juo!);


Sušokti tūkstančius laimės šokių;


Apsikabinti;


Paskęsti tarp milijonų saulės spindulių;


Stebėti tuos nežemiškus debesėlius;


Įkvėpti savęs…


      Su šiomis mintimis aš atsisėdau lovoje. Sugraibiau mobilųjį, surinkau pirmas pasitaikiusias skaičių kombinacijas ir užrašiau “MYLIU”.


Žinutė išsiųsta.


 


 


 


 


     


 

Rodyk draugams

Gyvenimas nuostabus, arba komplimentai šiandienai ir dar daugiau


Gyvenimas tikrai neabejotinai, absoliučiai, nepaneigiamai, nenuginčyjamai, nenormaliai ir pritrenkiamai NUOSTABUS


nes:


Susapnavai, kad kopi į vyšnių kalną;


Tavo akys šiandien spindi;


Kažkam pasakei “MYLIU”;


Kažkam nusišypsojai;


Parašei laišką senam kaip pats gyvenimas draugui;


Aštuoniolika kartų apsisukai aplink kambarį;


Nugriuvai ant žalios žolės;


Priskynei sau puokštę snieguolių;


Pamerkei akį močiutės portretui;


Atsikandai trapaus sausainio;


Savo vaizduotėje išpūtei šimtą burbuliukų;


Apsirengei ryškiai geltonai;


Tavo dienos dabar SPALVOTOS :)


 

Rodyk draugams

Gyvenimas nespalvotai.

     



 


     Žinot koks būna gyvenimas? Spalvotas. Nespalvotas. Koks dar? Paliksiu teisę galvoti… Man jis lietingas. Šiandiena. Kaip griūva ant galvos sunkūs kaip gyvenimas lašai, kaip įdrimbi į troleibusą, atremi rankas į stiklą ir trenkiesi į kėdę. Paskui atsiverti sąsiuvinį ir bandai prisiminti, kas ir kada įkūrė Edukacinę komisiją. Ar neturėčiau nerūpestingai žvalgytis į lietus? Į vaikiną, kuris sėdi už manęs? Bent akies krašteliu. Kažkur tada pagavau gūsį, kuris trenkėsi tiesiai į akis, ir tuo metu iškrito dvi ašaros… Tai toks reiškinys, kada verki dėl niekų, o tiksliau dėl to, kad pūstelėjo šaltas vėjas. Bet žmonės galvoja kitaip. Ir taip pagalvojo kažin koks žmogelis, kuris sėdėjo prieky manęs ir žiopsojo į mano negrabiai prirašytą sąsiuvinį. Lyg būčiau tą dieną, vienintelę dieną, buvus dešiniarankė, todėl prirašius taip siaubingai. Pajutus žvilgsnį, kuris įsmeigtas į istorijos užrašus, teko specialiai užversti ir pakelti akis tiesiai tam vaikinui į pakaušį. Kad žiūrėčiau lyg ir į akis, lyg ir ne… Vyravusią nemielą nuotaiką staiga nutraukiau šypsena, mano skruostai užkilo, o ašarų takelis sublizgėjo. Kažkoks nerūpestingumas? Sunerimas? Ne, jis nustebo, aš žinau. Ir žinau, kad aš tiesiog įsivaizdavau. Iš tikrųjų to nebuvo. Buvau tik aš, troleibusas, mano monologai apie sukilimus, lekiančios minutės į istorijos pamoką ir negražus pasaulis aplinkui.

Rodyk draugams

Ei tu, iš kitos planetos, kur tu?:))

      Šįvakar pabūsiu ŽIAURIAI banali. Pradedam? :)


     Taigi, vakar aš užsitempiau ant galvos savo juodą kepuraitę, užsivilkau juodą paltuką, apsikamšiau nuogą kūną šaliku ir pasileidau gatve. Nesvarbu, kad viena. Po velnių, kam tai rūpi, jeigu taip elegantiškai sninga?


      Mano juodi batukai lietė tokią šaltą, tokią niūrią žemę. Ir žiūrėjau tuo metu sau po kojom, kol juodai padažytas ir apvestas akis gnaibė snaigės. Kažkodėl norėjosi suktis, suktis, suktis! Ir šypsotis milijoną kartų stipriau (ko gero mano duobutės skruostuose prisipildytų sniego ežerų). Keista, ar ne? Aš velniškai laiminga. Tik, TAIP, aš prisipažįstu- man trūksta. Tai pajutau nevalingai nusišypsojus kažkokiam jaunuoliui. Žinau, kad mano akių mėlis paskendo kažkur.. Taip visada būna vos pakeliu lūpų kampučius. Bet ne apie tai aš..


                            DĖMESIO. Ieškau kažko iš kitos planetos. Ooo, taip.


      Ieškau žmogaus, kuriam būtų malonu klausytis mano vaikiško balso ir vaikiško juoko, kuriam patiktų, kad mano gimimo diena yra vasarą, kuriam patiktų, kad mėgstu fotografuoti.. Kad mėgstu visą pasaulį, o labiausiai- laimingus žmones :)


Rodyk draugams

Optimistės rytas!:)


          Mielieji…


      Užvertus savo plikas kojas, atremtas į sieną, varčiau žurnalą. Aha! Horoskopas. Jis man žada sėkmingiausius metus per visą 12 metų laikotarpį. Lyg ir turėčiau nukelt kojas, išsiverst iš patalų ir apsiverkt iš laimės. Bet ne, aš netikiu. Netikiu, nors tu ką. Negana to, perskaičiau, kad kažkam vėl baisiai pakenksiu ir širdį sudaužysiu. Čia tai jau viršūnė. Kad bent turėčiau kam kenkt ir trypt širdį! Kad bent turėčiau, tai…šiaip jau taip nesielgčiau. Pikta pasidarė, kad žurnalai taip šlykščiai galvoja apie mane.


      Diena tuo nesibaigia. Nebūčiau aš optimistė ar bent realistė… Hrr… Išsiridenus iš lovos, mano plikas kojas uždengia šilti naktiniai… Nuotaikai pasikelti aš imu skaniausius savo kvepalus ir nusipurškiu save nuo galvos iki kojų, čiumpu fotoaparatą ir žavingai nusišypsau į objektyvą. JIS dar nežino, kad aš JĮ iškeisiu į KITĄ. Kol kas leidžiu jam mėgautis savo rytine šypsena, susivėlusiais plaukais ir ta vienintele duobute skruoste. Paskui lekiu arbatos. Žalia..žalia mm.. Fotografuoju kylančius garus, savo veiksmus. Ir kaskart nuspaudžiu “delete”. Negaliu JAM viso to palikti. Reti kadrai pasilieka.. Jie virsta kūriniais mano photoshop'e. Paskui gula į mano papkę ir laukia savo eilės, kada visi išsižioję jais gėrėsis. Gana girtis..!


      Visus mano kvapus uodė šaltas vėjas ties 7 aukštu. O aš uodžiau visą jo atneštą šaltį. Man patinka vėjai. Ar šiauriniai, ar pietiniai- koks skirtumas. Pastebėjau, jog gatvės tuščios. Ak, žmonės! Nėra į ką pažiopsot, kam nusišypsot… Tuo nusivyliau tik sekundėlei. Atsinešiau fotoaparatą ir “paėmiau” plačią savo šypseną su rytiniu peizažu. Ir šįkart ne “delete”.  


 


                                             


 

Rodyk draugams

Tokia pradžia..Aš grįžtu.

Ir štai aš grįžau. Visai nebe ta. Ir jausmų jau apleista, ir spėjus atsitiesti. Taip, atsitiesti. Kai kurie sako, jog tai neįmanoma. Jie kliedi.. Jie dar viena bepročių krūvelė. Kas taip drįstų pasakyti. Buvo toks momentas, kada teko išverkt visą gyvenimą… O dabar tenka mint jį su šypsena ir nuo jos įkaitusiais skruostais.


Bet štai kokia aš šiandien: porceliano baltumo veidas, kuris atrodo lyg sustingęs. Iki rausvumo nušlifuotos lūpos, kurios tokios nejudrios. Cit. Nėra ko. Ir dar šalti pirštai, kurie rytais mėgsta valyti aprasojusį troleibuso langą… Gal kažkur ten toli ieškau kažko, ką galėčiau apglėbti tais pirštais. Ieškau..


Ir ieškosiu…


 


O dieve, dabar pagalvojau- kokia skysta pradžia. Reikės save nubausti už tai, kad visiškai neberašiau. Bet visgi… Sveiki, mielieji:)


Rodyk draugams

Džiaugsmai ir vargai:)

Ech, mielieji, seniai nerašiau. Jau turbūt užmiršta esu.


 


      Žinot, vakar kaip paskutinė kvailė sėdėjau namie. Akys blizgančios po 12 valandų miego (čia tai bent). Kai lietutis barbeno į septinto aukšto langus, sėdėjau…tiesiog. Kur mano protas? O jį seniai pametus. Tik norėčiau susirasti. Praverstų. Taip gera palakstyt. Kitaip sakant pakraupint žmones, nes čia gi neįprasta taip daryt. Gal kitur, kokiam kitam pasauly, kuri žmonės gyvena tam, kad gyventų, o ne tam, kad žiopsotų kvailais veidais į kitus. Tik į kitus. Ir tik ne į save.


      Nuo pat tada, kai basos kojos paliečia šaltas grindis, aš nusiteikiu dienai. Dienai, apie kurią nė nežinau. Dažnai man ausis kutena muzika. Su “trankia” nuotaika išlekiu iš laiptinės. Kaip visada, pasiunčiu didelį ŠYPT viskam, kas mane supa. Ir nesvarbu, kad mano troleibusas jau nuvažiavo, be MANĘS. Aš svarbi persona. JAM.


 


O kartais spėju. Na, dažniausiai. Tada būna taip: nevalinga ir trūkčiojanti vairuotojo koja ant stabdžių pedalo mane išjudina. Ir tikrai nesvarbu, kad per TĄ žmogų aš numindau gražiausio pasaulyje vaikino kojas. Arba būna ir taip, kad aš prisišlieju prie kažkokios moteriškės. Ir ji sumano pažiūrėti į savo ala gražius batelius. Žinot, būtų visai puiku, ji man netrukdytų, jei taip dažnai nesilankstytų. O būna ir taip, kad važiuojant viešai apsiverki. O, taip.. Pasitaiko. Ypač jei nėra kur pasislinkti nuo atidaryti langelio. Šaltas vėjukas džiovina akis ir ištrykšta ašaros. Vidury troleibuso.


 


Už lango stebiu vasarišką pavasarį. Uf… Širdis jau džiūsta (kam taip, kam ne). Ko nepadarysi išprotėjus. Net į laukus pabėgsi, net lįsi į kažkokių bukų širšių pilną krūmą.



Ir tada pakuteną išprotėjusią širdį “prigautas” kadras :)


Geros dienos, mielieji. Skirkit ją..na, kam nors. Tik kad nebūtų beprasmiška ji.


 

Rodyk draugams